Jurgita Bagdanavičiūtė, II kursas psichologija. "Viešojo tarnsporto etnografija"

Didesniems miestams viešasis transportas yra būtinas. Tai yra puiki alternatyva žmonėms, kurie neturi nuosavo transporto,  kurie taupo degalus ar suprasdami ekologinių problemų reikšmę stengiasi tausoti aplinką. Tačiau ilgesnį laiką stebėję tokius žmonių susibūrimus, negalvodami apie kilnius jų tikslus, galime įžvelgti tam tikrą elgesio modelį, būdingą daugeliui, besinaudojančių viešuoju transportu.

Štai kad ir ši nuotrauka. Matome, kad kai yra laisvų vietų, žmonės mieliau sėdasi ten kur niekas nesėdi, o ne šalia kažko.  Žinoma, nebent ten sėdi pažįstamas žmogus.

 

O kai jau tenka prisėsti šalia ko nors, ko nepažįsta, tuomet stengiamasi elgtis mandagiai, neįkyriai. Štai, kad ir šioje nuotraukoje.  Mergina ir ši moteris aiškiai yra nepažįstamos. Moteris žvelgia pro langą, jai nerūpi, kas ta mergina, sėdinti šalia, kaip ir tai merginai nerūpi, kas ta moteris. Jos stengiasi nepažeisti viena kitos „erdvės“, nes tai gali pasirodyti nemandagu, pvz.: įkyrus žiūrėjimas tikrai gali trikdyti kitą žmogų. Tačiau tam tikrais atvejais net ir nepažįstami žmonės pradeda bendrauti tarpusavyje, pvz.: kai kažkas klausia, kokia kita stotelė ir pan.

 

Šiose dviejose nuotraukose matome, kaip viena moteris įlipa į autobusą, o kitoje jau daugiau žmonių išlipa ar įlipa. Toje nuotraukoje, kur matome vieną moterį, nepastebime jokio skubėjimo, kažkokių etiketo taisyklių, nes prie autobuso durų nėra eilės, ne taip kaip antroje nuotraukoje.  Antrojoje nuotraukoje pastebime, jog žmonės nelipa vieni per kitus, nesibrauna, kad tik gautų kur atsisėsti. Pirmiausia yra palaukiama, kol kiti žmonės išlipa, ir tik tada įlipama, ir nors ne visada, bet dažniausiai praleidžiant vyresnio amžiaus žmones.Tai aiškiai byloja apie žmonių mandagumą bei pagarbą kitų, kad ir nepažįstamų žmonių, atžvilgiu. 

Tokių vaizdų, kaip kad kitoje nuotraukoje, Vilniaus viešajame transporte dar neteko pamatyti.  Kyla klausimas ar kas išdrįstų taip pasielgti, o jei ir taip, tai kaip reaguotų kiti keleiviai? Tokie vaizdai didmiesčiuose nekelia nuostabos, na nebent šypsenas ar juoką, tačiau įdomu, kokią reakciją tai sukeltų vilniečiams? Lieka vienas būdas tai sužinoti – patiems pabandyti atlikti kokį akrobatinį triuką sausakimšame autobuse.

Dovydas Kuprys, II kursas Filosofija. „Hipsterių subkultūros atspindžiai virtualioje erdvėje"

Hipsteriai - tai visai naujas judėjimas, fenomenas mūsų kultūroje. Nelabai drįstu juos laikyti subkultūra, nes nematau aiškių šio judėjimo tendencijų. Patys hipsteriai save laiko tam tikra, bendras tendencijas turinčia ir principų besilaikančia grupe, todėl galvoja, kad yra ne ką mažesnė subkultūra, nei pvz.: pankai ar skinheadai.
Tai yra labai jauna subkultūra, todėl jos atstovai, daugiausia, 18-25 metų jaunuoliai. Asmeniškai, man atrodo, kad hipsteriai atsirado dėl nesugebėjimo atsisveikinti su paauglyste, todėl gimė toks tarpinis variantas tarp "maištaujančių" ir prisitaikiusių prie tradicinės kultūros. Mano subjektyvia nuomone jie yra "subrendę maištautojai".

Bene svarbiausias hipsterių subkultūros išskirtinis bruožas puikiai matomas iš išorės - tai savitas rengimosi stilius. Čia matomos aiškios tendencijos, kurios būdingos tiek vaikinams, tiek merginoms. Svarbiausi stiliaus atributai - savitą rėmelių formą turintys akiniai, daug įvairiausių aksesuarų, skrybėlės, didelės, nusmukusios kepurės, šalikai ir skaros.

Merginos nevengia ryškių drabužių ir yra savaip originalios. Matoma didelė spalvų įvairovė. Tvarkingai priglundantys rūbai - ne pagrindinis kriterijus ieškant savojo "hipsteriško" stiliaus.

Ne paslaptis, kad aptempti (slim) džinsai - taip pat gana dažnas atvejis hipsterių kultūroje. Jis būdingas tiek merginoms, tiek vaikinams. Manau, kad hipsterių subkultūroje aprangos skirtumo nebuvimas tarp lyčių yra vienas iš moteriškėjančios visuomenės pavyzdžių. Tai taip pat parodo hipsterių požiūrį ir toleranciją individualumui, saviraiškai.






Apibendrinant hipsterių stiliaus tendencijas, peršasi išvada, kad šios subkultūros atstovus retai pamatysime tradicinėse drabužių parduotuvėse. Atrodo, kad hipsterius dažnai galima pamatyti dėvėtų rūbų parduotuvėse (second hand shop). Nusivylę tradicinėmis parduotuvėmis, hipsteriai dažniausiai renkasi būtent dėvėtus rūbus. Tai galima paaiškinti dėl dėvėtų rūbų pasiūlos iš praėjusio amžiaus pabaigos, ką galėtume neretai įžvelgti ir hipsterių stiliuje (Džinsinis švarkelis).

Hipsteriams taip pat nėra svetimi menai. Tai yra tikrai meniškos asmenybės. Labai abejoju ar juos būtų galima sutikti Lady Gagos koncerte ar populiariosios šokių muzikos klube.
Atrodo, kad būtent jie geriausiai žino, kur "reivai" vyksta savaitgaliais, o ten ir neretai leidžia savo laisvalaikį.

Apibendrinimui, norėčiau pasakyti, kad mano aplinkoje yra taip pat nemažai hipsterių. Mano subjektyvia nuomone, hipsteriai yra labai draugiška, tolerantiška subkultūra. Be abejo, kartais šiek tiek iš aukšto žiūrinti į tradiciškai mąstančius ir gyvenančius žmones, save laikantys geresniais ir kietesniais. Mano aplinkoje pasitaikė hipsterių, kurie dažnai naudoja anglicizmus.

Eva Šukštul, psichologijos II kursas, tema: "Viešojo transporto etnografija"

Nerašysiu ilgiausių įžangų apie viešąjį transportą, o tik pasidalinsiu tuo, ką pastebėjau keliaudama šia transporto priemone. Įvarovė - yra neginčijamas dalykas. Ne visi elgiasi tai pat, kiekvienas turi savo įpročius, kurių tvirtai laikosi. O šiose nuotraukuose norėčiau paneigti stereotipą, kurį nė kartą teko išgirsti, kad neva troleibusuose ar autobusuose žmonės važiuoja be nuotaikos, apniūrę, pavargę (nors taip dažnai būna, bet NE VISADA) ir pn. Tačiau aš pastebėjau ką kitą: užsisvajojusi mergina, kuri mielai šypsosi pati sau; vyrukas, kuris vos pamatęs saulę ( nuotraukoje net ranką prisitraukė ir žiūri saulės link) iškart nušvinta; porelė, kuri linksmai šnekučiavosi ir džiaugėsi vienas kitu. Kitu kampu žiurėdamas matai visiškai skirtingus dalykus. Dar daug daug įdomių niuansų teko pastebėti, bet gaila nepavyko padaryti Jums nuotraukų. Kitą kartą.

Liucija Svinkūnaitė 2 kursas psichologija. Turgaus stebėjimas.

Turgaus idėja ir sistema susiformavo senovėje, atsiradus poreikiui parduoti savo pagamintus daiktus ir nusipirkti kitokių, išgyvenimui reikalingų priemonių. Šiais laikais turgaus vaizdas ženkliai pasikeistęs - jis pradeda panašėti į parduotuvę. Žmonės dažniausiai pardavinėja ne savo pagamintas, o importuotas prekes, įsigytas iš kitų firmų ar prekeivių. Tačiau turgų poreikis vis tiek išlieka. Kodėl? Dėl mažesnių kainų. Turgaus verslininkai siūlo daiktus ženkliai mažesniais antkainiais. Iš pirkėjų aprangos galime spėti, kad dažniausiai turguose lankosi vidutiniam socialiniam sluoksniui priklausantys žmonės.

Tačiau šioje nuotraukoje matome, kad dar liko prekeivių, puoselėjančių senovinę tradiciją ir pardavinėjančių savo pagamintas/surinktas prekes. Tačiau tokios prekės pritraukia kitokio pobūdžių prikėjus, ieškančių ne pigesnių prekių, o natūralesnių, sveikesnių, lietuviškų prekių.

Daugumą produktų galima paragauti ir tada nuspręsti ar pirkti, ar ne. Taip patraukliau pirkėjams. Juk visada daug saugiau jaučiames pirkdami jau išbandytą prekę, tam, kad vėliau netektų nusivilti.  

Olga Stremauskaitė, Psichologija II kursas, "Kultūriniai elgesio modeliai Vilniaus viešajame transporte"

 Šiuo metu, viešasis transportas plačiai paplitusi ir lengvai pasiekiama keliavimo forma kiekvienam. Daugelis mūsų kiekvieną dieną ar bent jau kartais naudojasi viešuoju transportu. Dabartiniais duomenis, teigiama, kad pirmieji autobusai Vilniuje pradėjo važinėti 1905 metais. Autobusai vasaros metu veždavo keleivius nuo Gedimino aikštės iki Verkių. Ir tik 1926 metais, Vilniuje organizuotas reguliarus autobusų eismas. Pirmieji keleiviniai autobusai kursavo trimis maršrutais: Geležinkelio stotis - Rotušės aikštė - Žvėrynas, Stotis - Antakalnis ir Stotis - Kalvarijų gatvė. Po trejų metų buvo atidarytos dar trys autobusų linijos: Ukmergės gatvė - Prekių stotis, Katedros aikštė - Polocko gatvė ir Didžioji Pohulianka. 1928 m. minėtomis linijomis kursavo jau 63 autobusai. O remiantis paskutiniais SĮ „Susisiekimo paslaugos” duomenimis, Vilniuje, šiuo metu veikia 21 troleibusų ir 69 autobusų maršrutai.  Bet ar kada susimąstome, koks gi tas viešojo transporto gyvenimas? Kaip žmonės keliauja, kaip laukia, kaip lipa, kur sėda ir pan?

 Galime prigalvoti ar dar geriau ir prisiminti daugybę įvairių atvejų susijusių su šiais klausimais, bet šįkart pasidalinsiu keliomis situacijomis, kurias pavyko užfiksuoti foto kamera: transporto priemonės laukimas ir lipimas.

Laukia nors dar net neatvažiavo..

Daugeliui gana pažįstama situacija, kai dar autobusui nesustojus ir iš tiesų net neprivažiavus, o tik artėjant, visi laukiantieji nerimsta ir jau sugužėjo prie sustojimo vietos ir stumdosi, braunasi - labai skuba įlipti..

Kitoje nuotraukoje matyti, kas gi nutinka kai tas pats autobusas jau sustojo. Vairuotojas tik tik atidarė duris, tačiau laukiantieji jau lipa vidun, net nesulaukę kol išeis išlipantieji. O kur mandagumas? Juk reiktų pirma praleisti išeinančius, be to elementari logika - kur gi įlipti jei niekas neišlips? 

Priekyje matyti vaikinas, kuris dar tik lips, įdomu ar spės?

 Pačiai ne kartą teko prašyti laukiančių žmonių pasitraukti, nes tiesiog nėra vietos kur koją pastatyti išlipant. Panaši situacija matyti ir sekančioje nuotraukoje. Matosi dalis lipančio pro vidurines duris žmogaus, o aplink įėjimą susispietę žmonės. 

Būna ir kiek nekantresnių keliautojų. Štai šioje nuotraukoje užfiksuota, kaip nekantraujantys net nebelaukė, kol kas išlips ir norint išeit merginai teko brautis pro jau įlipančius.

Nenuostabu, jog važiuojantys žmonės viešajame transporte, ketinantys lipti, prie išėjimo pradeda rikiuotis dar stotelę prieš. Nepastebėjote? Kitąkart keliaudami viešuoju transportu žvilgtelėkit į keliaujančius, gal pastebėsite, ko niekad nepastebėjote ir apie ką net nesusimąstėte.

Ir pabaigai prisiminkime, kaip „smagu" būna piko valandom, kai transporto priemonėje jau nebelieka vietos, bet gerieji žmonės iki paskutinio bando draugiškai pasispaust ir susitalpint.

"Pasispaudžiam, pasispaudžiam.."

Akvilė Siaurukaitė. Psichologija 2k. Turgaus stebėjimas

Halės turgus yra įsikūręs netoli traukinių bei autobusų stoties su intencija, kad jį lengvai galėtų pasiekti žmonės atvykę iš mažesnių aplinkinių gyvenviečių. Pagrindinis šio turgaus pastatas išoriškai yra beveik nepasikeitęs, išsaugojęs autentišką savo dvasią, tačiau įėjus į vidų viskas pasimiršta, nes beveik neliko mažmeninės prekybos. Dėl šios priežasties žaviausiai Halės turguje atrodo prekybininkai, kurie išdėstę savo siūlomas prekes lauke, nes būtent toje vietoje vyksta tikrasis tradicinis turgus su aršiomis derybomis bei galimybe paskanauti ir išsirinkti labiausiai patikusį gaminį.  Tačiau, turgus vis dar populiarus tarp gyventojų, kurie ten eina įsigyti pačių įvairiausių prekių, pradedant obuoliais ir bulvėmis, baigiant šiltais žieminiais palais bei batais.

Viduje išplanavimas yra gana painus, siekiant priversti pirkėjus turguje išbūti kuo ilgiau, kuo daugiau pamatyti bei, žinoma įsigyti.

Ši dalis mažiausiai pakitusi nuo pačio pirmojo turgaus varianto, nes joje prekiauja ne samdyti pardavėjai, o žmonės, kurie savo rankomis užaugino parduodamą produkciją.

Halės turgus vis dar gausiai lankomas, tačiau daugiausia žmonių galima išvysti rytais.