Jurgita Bagdanavičiūtė, II kursas psichologija. "Viešojo tarnsporto etnografija"

Didesniems miestams viešasis transportas yra būtinas. Tai yra puiki alternatyva žmonėms, kurie neturi nuosavo transporto,  kurie taupo degalus ar suprasdami ekologinių problemų reikšmę stengiasi tausoti aplinką. Tačiau ilgesnį laiką stebėję tokius žmonių susibūrimus, negalvodami apie kilnius jų tikslus, galime įžvelgti tam tikrą elgesio modelį, būdingą daugeliui, besinaudojančių viešuoju transportu.

Štai kad ir ši nuotrauka. Matome, kad kai yra laisvų vietų, žmonės mieliau sėdasi ten kur niekas nesėdi, o ne šalia kažko.  Žinoma, nebent ten sėdi pažįstamas žmogus.

 

O kai jau tenka prisėsti šalia ko nors, ko nepažįsta, tuomet stengiamasi elgtis mandagiai, neįkyriai. Štai, kad ir šioje nuotraukoje.  Mergina ir ši moteris aiškiai yra nepažįstamos. Moteris žvelgia pro langą, jai nerūpi, kas ta mergina, sėdinti šalia, kaip ir tai merginai nerūpi, kas ta moteris. Jos stengiasi nepažeisti viena kitos „erdvės“, nes tai gali pasirodyti nemandagu, pvz.: įkyrus žiūrėjimas tikrai gali trikdyti kitą žmogų. Tačiau tam tikrais atvejais net ir nepažįstami žmonės pradeda bendrauti tarpusavyje, pvz.: kai kažkas klausia, kokia kita stotelė ir pan.

 

Šiose dviejose nuotraukose matome, kaip viena moteris įlipa į autobusą, o kitoje jau daugiau žmonių išlipa ar įlipa. Toje nuotraukoje, kur matome vieną moterį, nepastebime jokio skubėjimo, kažkokių etiketo taisyklių, nes prie autobuso durų nėra eilės, ne taip kaip antroje nuotraukoje.  Antrojoje nuotraukoje pastebime, jog žmonės nelipa vieni per kitus, nesibrauna, kad tik gautų kur atsisėsti. Pirmiausia yra palaukiama, kol kiti žmonės išlipa, ir tik tada įlipama, ir nors ne visada, bet dažniausiai praleidžiant vyresnio amžiaus žmones.Tai aiškiai byloja apie žmonių mandagumą bei pagarbą kitų, kad ir nepažįstamų žmonių, atžvilgiu. 

Tokių vaizdų, kaip kad kitoje nuotraukoje, Vilniaus viešajame transporte dar neteko pamatyti.  Kyla klausimas ar kas išdrįstų taip pasielgti, o jei ir taip, tai kaip reaguotų kiti keleiviai? Tokie vaizdai didmiesčiuose nekelia nuostabos, na nebent šypsenas ar juoką, tačiau įdomu, kokią reakciją tai sukeltų vilniečiams? Lieka vienas būdas tai sužinoti – patiems pabandyti atlikti kokį akrobatinį triuką sausakimšame autobuse.

Dovydas Kuprys, II kursas Filosofija. „Hipsterių subkultūros atspindžiai virtualioje erdvėje"

Hipsteriai - tai visai naujas judėjimas, fenomenas mūsų kultūroje. Nelabai drįstu juos laikyti subkultūra, nes nematau aiškių šio judėjimo tendencijų. Patys hipsteriai save laiko tam tikra, bendras tendencijas turinčia ir principų besilaikančia grupe, todėl galvoja, kad yra ne ką mažesnė subkultūra, nei pvz.: pankai ar skinheadai.
Tai yra labai jauna subkultūra, todėl jos atstovai, daugiausia, 18-25 metų jaunuoliai. Asmeniškai, man atrodo, kad hipsteriai atsirado dėl nesugebėjimo atsisveikinti su paauglyste, todėl gimė toks tarpinis variantas tarp "maištaujančių" ir prisitaikiusių prie tradicinės kultūros. Mano subjektyvia nuomone jie yra "subrendę maištautojai".

Bene svarbiausias hipsterių subkultūros išskirtinis bruožas puikiai matomas iš išorės - tai savitas rengimosi stilius. Čia matomos aiškios tendencijos, kurios būdingos tiek vaikinams, tiek merginoms. Svarbiausi stiliaus atributai - savitą rėmelių formą turintys akiniai, daug įvairiausių aksesuarų, skrybėlės, didelės, nusmukusios kepurės, šalikai ir skaros.

Merginos nevengia ryškių drabužių ir yra savaip originalios. Matoma didelė spalvų įvairovė. Tvarkingai priglundantys rūbai - ne pagrindinis kriterijus ieškant savojo "hipsteriško" stiliaus.

Ne paslaptis, kad aptempti (slim) džinsai - taip pat gana dažnas atvejis hipsterių kultūroje. Jis būdingas tiek merginoms, tiek vaikinams. Manau, kad hipsterių subkultūroje aprangos skirtumo nebuvimas tarp lyčių yra vienas iš moteriškėjančios visuomenės pavyzdžių. Tai taip pat parodo hipsterių požiūrį ir toleranciją individualumui, saviraiškai.






Apibendrinant hipsterių stiliaus tendencijas, peršasi išvada, kad šios subkultūros atstovus retai pamatysime tradicinėse drabužių parduotuvėse. Atrodo, kad hipsterius dažnai galima pamatyti dėvėtų rūbų parduotuvėse (second hand shop). Nusivylę tradicinėmis parduotuvėmis, hipsteriai dažniausiai renkasi būtent dėvėtus rūbus. Tai galima paaiškinti dėl dėvėtų rūbų pasiūlos iš praėjusio amžiaus pabaigos, ką galėtume neretai įžvelgti ir hipsterių stiliuje (Džinsinis švarkelis).

Hipsteriams taip pat nėra svetimi menai. Tai yra tikrai meniškos asmenybės. Labai abejoju ar juos būtų galima sutikti Lady Gagos koncerte ar populiariosios šokių muzikos klube.
Atrodo, kad būtent jie geriausiai žino, kur "reivai" vyksta savaitgaliais, o ten ir neretai leidžia savo laisvalaikį.

Apibendrinimui, norėčiau pasakyti, kad mano aplinkoje yra taip pat nemažai hipsterių. Mano subjektyvia nuomone, hipsteriai yra labai draugiška, tolerantiška subkultūra. Be abejo, kartais šiek tiek iš aukšto žiūrinti į tradiciškai mąstančius ir gyvenančius žmones, save laikantys geresniais ir kietesniais. Mano aplinkoje pasitaikė hipsterių, kurie dažnai naudoja anglicizmus.

Eva Šukštul, psichologijos II kursas, tema: "Viešojo transporto etnografija"

Nerašysiu ilgiausių įžangų apie viešąjį transportą, o tik pasidalinsiu tuo, ką pastebėjau keliaudama šia transporto priemone. Įvarovė - yra neginčijamas dalykas. Ne visi elgiasi tai pat, kiekvienas turi savo įpročius, kurių tvirtai laikosi. O šiose nuotraukuose norėčiau paneigti stereotipą, kurį nė kartą teko išgirsti, kad neva troleibusuose ar autobusuose žmonės važiuoja be nuotaikos, apniūrę, pavargę (nors taip dažnai būna, bet NE VISADA) ir pn. Tačiau aš pastebėjau ką kitą: užsisvajojusi mergina, kuri mielai šypsosi pati sau; vyrukas, kuris vos pamatęs saulę ( nuotraukoje net ranką prisitraukė ir žiūri saulės link) iškart nušvinta; porelė, kuri linksmai šnekučiavosi ir džiaugėsi vienas kitu. Kitu kampu žiurėdamas matai visiškai skirtingus dalykus. Dar daug daug įdomių niuansų teko pastebėti, bet gaila nepavyko padaryti Jums nuotraukų. Kitą kartą.

Liucija Svinkūnaitė 2 kursas psichologija. Turgaus stebėjimas.

Turgaus idėja ir sistema susiformavo senovėje, atsiradus poreikiui parduoti savo pagamintus daiktus ir nusipirkti kitokių, išgyvenimui reikalingų priemonių. Šiais laikais turgaus vaizdas ženkliai pasikeistęs - jis pradeda panašėti į parduotuvę. Žmonės dažniausiai pardavinėja ne savo pagamintas, o importuotas prekes, įsigytas iš kitų firmų ar prekeivių. Tačiau turgų poreikis vis tiek išlieka. Kodėl? Dėl mažesnių kainų. Turgaus verslininkai siūlo daiktus ženkliai mažesniais antkainiais. Iš pirkėjų aprangos galime spėti, kad dažniausiai turguose lankosi vidutiniam socialiniam sluoksniui priklausantys žmonės.

Tačiau šioje nuotraukoje matome, kad dar liko prekeivių, puoselėjančių senovinę tradiciją ir pardavinėjančių savo pagamintas/surinktas prekes. Tačiau tokios prekės pritraukia kitokio pobūdžių prikėjus, ieškančių ne pigesnių prekių, o natūralesnių, sveikesnių, lietuviškų prekių.

Daugumą produktų galima paragauti ir tada nuspręsti ar pirkti, ar ne. Taip patraukliau pirkėjams. Juk visada daug saugiau jaučiames pirkdami jau išbandytą prekę, tam, kad vėliau netektų nusivilti.  

Olga Stremauskaitė, Psichologija II kursas, "Kultūriniai elgesio modeliai Vilniaus viešajame transporte"

 Šiuo metu, viešasis transportas plačiai paplitusi ir lengvai pasiekiama keliavimo forma kiekvienam. Daugelis mūsų kiekvieną dieną ar bent jau kartais naudojasi viešuoju transportu. Dabartiniais duomenis, teigiama, kad pirmieji autobusai Vilniuje pradėjo važinėti 1905 metais. Autobusai vasaros metu veždavo keleivius nuo Gedimino aikštės iki Verkių. Ir tik 1926 metais, Vilniuje organizuotas reguliarus autobusų eismas. Pirmieji keleiviniai autobusai kursavo trimis maršrutais: Geležinkelio stotis - Rotušės aikštė - Žvėrynas, Stotis - Antakalnis ir Stotis - Kalvarijų gatvė. Po trejų metų buvo atidarytos dar trys autobusų linijos: Ukmergės gatvė - Prekių stotis, Katedros aikštė - Polocko gatvė ir Didžioji Pohulianka. 1928 m. minėtomis linijomis kursavo jau 63 autobusai. O remiantis paskutiniais SĮ „Susisiekimo paslaugos” duomenimis, Vilniuje, šiuo metu veikia 21 troleibusų ir 69 autobusų maršrutai.  Bet ar kada susimąstome, koks gi tas viešojo transporto gyvenimas? Kaip žmonės keliauja, kaip laukia, kaip lipa, kur sėda ir pan?

 Galime prigalvoti ar dar geriau ir prisiminti daugybę įvairių atvejų susijusių su šiais klausimais, bet šįkart pasidalinsiu keliomis situacijomis, kurias pavyko užfiksuoti foto kamera: transporto priemonės laukimas ir lipimas.

Laukia nors dar net neatvažiavo..

Daugeliui gana pažįstama situacija, kai dar autobusui nesustojus ir iš tiesų net neprivažiavus, o tik artėjant, visi laukiantieji nerimsta ir jau sugužėjo prie sustojimo vietos ir stumdosi, braunasi - labai skuba įlipti..

Kitoje nuotraukoje matyti, kas gi nutinka kai tas pats autobusas jau sustojo. Vairuotojas tik tik atidarė duris, tačiau laukiantieji jau lipa vidun, net nesulaukę kol išeis išlipantieji. O kur mandagumas? Juk reiktų pirma praleisti išeinančius, be to elementari logika - kur gi įlipti jei niekas neišlips? 

Priekyje matyti vaikinas, kuris dar tik lips, įdomu ar spės?

 Pačiai ne kartą teko prašyti laukiančių žmonių pasitraukti, nes tiesiog nėra vietos kur koją pastatyti išlipant. Panaši situacija matyti ir sekančioje nuotraukoje. Matosi dalis lipančio pro vidurines duris žmogaus, o aplink įėjimą susispietę žmonės. 

Būna ir kiek nekantresnių keliautojų. Štai šioje nuotraukoje užfiksuota, kaip nekantraujantys net nebelaukė, kol kas išlips ir norint išeit merginai teko brautis pro jau įlipančius.

Nenuostabu, jog važiuojantys žmonės viešajame transporte, ketinantys lipti, prie išėjimo pradeda rikiuotis dar stotelę prieš. Nepastebėjote? Kitąkart keliaudami viešuoju transportu žvilgtelėkit į keliaujančius, gal pastebėsite, ko niekad nepastebėjote ir apie ką net nesusimąstėte.

Ir pabaigai prisiminkime, kaip „smagu" būna piko valandom, kai transporto priemonėje jau nebelieka vietos, bet gerieji žmonės iki paskutinio bando draugiškai pasispaust ir susitalpint.

"Pasispaudžiam, pasispaudžiam.."

Akvilė Siaurukaitė. Psichologija 2k. Turgaus stebėjimas

Halės turgus yra įsikūręs netoli traukinių bei autobusų stoties su intencija, kad jį lengvai galėtų pasiekti žmonės atvykę iš mažesnių aplinkinių gyvenviečių. Pagrindinis šio turgaus pastatas išoriškai yra beveik nepasikeitęs, išsaugojęs autentišką savo dvasią, tačiau įėjus į vidų viskas pasimiršta, nes beveik neliko mažmeninės prekybos. Dėl šios priežasties žaviausiai Halės turguje atrodo prekybininkai, kurie išdėstę savo siūlomas prekes lauke, nes būtent toje vietoje vyksta tikrasis tradicinis turgus su aršiomis derybomis bei galimybe paskanauti ir išsirinkti labiausiai patikusį gaminį.  Tačiau, turgus vis dar populiarus tarp gyventojų, kurie ten eina įsigyti pačių įvairiausių prekių, pradedant obuoliais ir bulvėmis, baigiant šiltais žieminiais palais bei batais.

Viduje išplanavimas yra gana painus, siekiant priversti pirkėjus turguje išbūti kuo ilgiau, kuo daugiau pamatyti bei, žinoma įsigyti.

Ši dalis mažiausiai pakitusi nuo pačio pirmojo turgaus varianto, nes joje prekiauja ne samdyti pardavėjai, o žmonės, kurie savo rankomis užaugino parduodamą produkciją.

Halės turgus vis dar gausiai lankomas, tačiau daugiausia žmonių galima išvysti rytais.

Gabija Bužinskaitė, P2, "Kultūriniai elgesio modeliai Vilniaus viešajame transporte"

 Miestas. Žmonių įvairovė. Judėjimas. Ne, nuolatinis lėkimas ir bandymas suspėti laiku, todėl natūraliai kylantis pyktis ant nerangaus vairuotojo, ypač, jei tai yra moteris. Grūstis. Nepažįstamojo alsavimas į nugarą. Nosį raukiantys kvapai. Murmėjimo, muzikos, telefoninių pokalbių, ginčų, šūksnių, rytinių laikraščių šiurenimo simfonija. Pirties efektas vasarą. Aprasoję ir apledėję langai šaltuoju metų periodu.
Greičiausiai tai perskaitę susidarote tokią pat asociaciją kaip ir daugelis besinaudojančių viešojo transporto paslaugomis. Kyla nepasitenkinimas egzistuojančiu niekam tikusių žmonių etiketu autobusuose, troleibusuose, norisi kažką keisti, bet... nėra kitos išeities ir vis tiek tenka skirtingus miesto kraštus pasiekti viešojo transporto pagalba. Tačiau baikime skųstis! Аr bent kartą keliaudami ir matydami tokį vaizdą susimąstėte, pagalvojote, kaip jūs kelionės metu sąveikaujate su kitais keleiviais? Kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip? Ar bandėte pagalvoti, ką jie mąsto, kai stiklinėmis akimis žiūro pro langą...?
Vienos kelionės metu pagavau save galvojant, jog niekad nesu specialiai pagalvojus apie kitus keleivius, tik matydavau jų liūdnus, surūgusius, pavargusius, visad nužiūrinčius ir labai retai džiaugsmingus veidus, o po to pagalvodavau "Kokio velnio mes (lietuviai) visad būnam liūdni? Kodėl negalime įlipę nusišypsoti ir bent trumpam pakelti nuotaikos aplinkiniams, visai nepažįstamiems žmonėms...?". Kita mano įžvalga, ko gero anksčiau giliai tūnojusi kažkur pasąmonėje, pagaliau susiformavo į (probleminį) klausimą - kodėl žmonės viešajame transporte, vietoje, kur niekaip neišvengsi vienokio ar kitokio kontakto su kitais žmonėmis, vis tiek bando pasislėpti, atsiriboti ir kitaip išvengti žmonių? Įkeltos tik kelios nuotraukos iš daugybės tokių pačių matytų situacijų - tai bandymas paversti šį klausimą į platesnę diskusiją. Tiesa, užduotis užfiksuoti keleivių elgesį - labai įdomi. Tačiau iškilo abejonių dėl etikos taisyklių laikymosi - buvo tikrai labai nesmagu paslapčia fotografuoti žmones (net ir būnant už jų nugarų)... Deja, tai matosi nuotraukų kokybėje, už ką aš labai atsiprašau. 

Žmonės sėdi po vieną, stengiasi išvengti akių kontaktais su aplinkiniais.

Šįkart stebėjau, kaip ir kur žmonės atsisėda įlipus į transporto priemonę.

 Iš nuotraukų matyti, jog jei tik yra galimybė, keleiviai renkasi vietas vienam asmeniui, jei dvi sėdynės yra šalia, o ten jau sėdi vienas žmogus, būtinai atsisės į kitą dvivietę sėdynę. Ir dar būdinga ne stovėti (net jei ir yra laisvų vietų), o atsisėsti kuo toliau nuo kitų, į skirtingus autobuso/troleibuso kampus ir pakraščius.
 

Nuotrauka daryta mikroautobuse. Kaip matome, sėdėjimo išsidėstymas toks pat.

 

Taigi, kiekvieną raginu, jei tik pasitaikys proga pasinaudoti viešuoju transportu, pastebėti, kaip žmonės elgiasi kelionės metu, ir pabandyti pasamprotauti, kokios tokio elgesio priežastys. :)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Dalia Lapaitė, II kurso psichologijos studentė. Tema: ,,Viešojo transporto etnografija"

    Viešasis transportas- tai vienas iš tų dalykų, kuriuo naudojamės kasdien.  Turbūt nėra nė vieno, kuris kada nebūtų naudojęsis šio transporto paslaugomis. Tai viena iš populiaresnių susisiekimo priemonių. Tuo pačiu tai ir puiki vieta žmonių stebėjimui. Autobusuose ar troleibusuose galima pastebėti įvairias žmonių elgesio tendencijas. Tai viena tų vietų, kurioje yra neišvengiamas įsibrovimas į mūsų asmeninę erdvę. Nori nenori tenka dalintis viena bendra erdve ir su kitais viešojo transporto keleiviais. Kaip tokiais atvejais elgiasi keleiviai? Dažnai jie stengiasi atsiriboti nuo supančio pasaulio - vieni klausydamiesi muzikos (nuotrauka nr 1) , kiti- skaitydami (nuotrauka nr 2 ) , dar kiti suranda laiko ir papietauti bei pasinaudoti kompiuteriu (nuotrauka nr3 ir nuotrauka nr 4) . Neilgai trukus galima pamatyti ir vieną gan paplitusį reiškinį- dažnai žmonių veidai yra rimti, susirūpinę ir gan sunku pamatyti šypseną veide. Ši žmonių kategorija nėra labai linkę užmegzti kontaktą su nepažįstamais žmonėmis, dažnai atrodo susimąstę, pasinėrę į savo vidinį pasaulį (nuotrauka nr5 ). Jie mieliau žiūri pro langą ar kitaip bando ignoruoti viską aplink. Nėra pastebimas ir itin didelis draugiškumo arba polinkio bendrauti pojūtis, nebent žmogus važiuoja su jam daugiau ar mažiau pažįstamu asmeniu. Tuomet bendraujama noriai ir kartais itin garsiai (nuotrauka nr 6).

Nuotrauka nr 1

Nuotrauka nr 2

Nuotrauka nr 3

Nuotrauka nr 4

Nuotrauka nr 5

Nuotrauka nr 6

Žygimantas Skvarčevskis Psichologija 2k.

Užupio gimnazijos valgykla 

Užupio gimnazijos valgykla
per Užupio gimtadienį

valgykla klasėse

Antropologinis valgyklų tyrimas,,Mobili" valgykla Užupio respublikoje

    Kaip turėtų būti suprantama vagykla mums, paprastiems mirtingiesiems? Ar visos valgyklos yra vienodos ir
jei ne ,tai kokie jų skirtumai? Iš to taip pat kyla klausimas ir kokia publika vaikšto į kokias valgyklas?  Šiuo įrašu trumpai apžvelgsiu "mobiliąją" Užupio gimnazijos valgyklą.
    Taip, Užupis turi ne tik savo konstituciją, prezidentą ar gimtadienį. Užupio gimnazijos valgykla nors ir nėra didelė, tačiau sugeba prijaukinti ne tik mokinius, bet į šią valgyklą pamokų metu( t.y ne per pertraukas) , pietauti ateina ir suaugę žmones, kurių darbai yra netoli. Kodėl taip yra? Mano nuomone, galima išskirti dvi pagrindines priežastis:
1. šilto maisto kainos yra pigesnės negu parduotuvėse, taigi valgyt gali būti net pigiau nei namie
2. kadangi Užupis yra atvira respublika, nėra ,,Face control", kuris ribotų ateinančiųjų kiekį.
    Dar vienas valgyklos ypatingas bruožas yra jos mobilumas. Valgykla neapsiriboje kambarėliu su keturiomis sienomis. Būnant šventėms valgykla yra visoje gimnazijoje- maistas atnešamas tiesiai į kabinetus, taigi taip išvengiama grūsties ir suteikiama dar jaukesnė atmosfera. Negana to, kai būna Užupio Respublikos gimtadienis, valgyklai neužtenka net ir gimnazijos sienų ir ji yra perkeliama į visą Užupio Respubliką- prie Užupio angelo yra dalinamos dažniausiai valgykloje iškeptos ,,užupio baronkos" , o iš čiaupo ,kuris yra taip pat prie angelo, bėga alus . Visos kitos valgyklos vaišės dažniausiai būna prie Užupio tilto, kur dėja nėra jau viska nemokama, bet užkainių taip pat neuždedama.
  Padarius šią apžvalga matome, kad Užupio gimnazijos valgykla yra lankoma pagrindinių 2-3 grupių žmonių: moksleiviai+ mokytojai, žmonės dirbantys netoliese, o tokiomis progomis, kaip Užupio gimtadienis šią valgyklą išbandyti turi progą visi ne tik pačioje gimnazijoje ,bet ir po atviru dangumi.

Eglė Šabonaitė, II kursas psichologija, Turgaus stebėjimas

Turguje parduodami batai

     Šiais laikais turgaus funkcija smarkiai pakito. Seniau žodis "turgus" reiškė vietą, kurioje gali įsigyti rankų darbo prekių pigesne kaina, o svarbiausia - derėtis. Prekės buvo kokybiškos ir dažniausiai vienetinės, unikalios.
      Nors šių dienų sampratoje žodyje "turgus" ši potekstė lieka, tačiau pačios prekės labai pakito. Didžioji jų dalis yra masinės gamybos, atvežtos iš užsienio. Jų kokybė suprastėjusi, o dažnai ir derėtis nebegali. Turgus tapo savotiška parduotuve. O žmonės jame lankosi tik dėl įsivaizduojamos senosios reikšmės, nors ir pirkėjai, ir pardavėjai, ir prekės pasikeitė...

Dirbtinių gėlių kioskas

       Pirmojoje nuotraukoje matome išdėliotus batus. Jų gausa masina žmones, todėl jie ir surikiuoti gausiai, vieni šalia kitų. Tai kuria įspūdį, kad žmogus gali rinktis iš didelės pasiūlos, nors ir dauguma prekių panašios ir dažnai gali rasti tą pačią prekę už kampo...

"Prabangūs" kostiumai

           Antroje nuotraukoje - dirbtinių gėlių kioskelis. Seniau žmonėms estetinį grožį kėlė gyvos gėlės, bet atkreipiant dėmesį į dirbtinių gėlių kiekį (visas kioskelis!) - šis požiūris pasikeitė. O gal tik siekiama jį pakeisti, nes juk renkiesi tik iš to, ką siūlo...

        Šie kostiumai patraukė akį, nes yra labai blizgios medžiagos, puošti blizgučiais... Galima manyti, kad tai turėtų sukelti "prabangos" įspūdi, nors man tai atrodo labai neskoningai. Taip formuojamas vartotojo požiūris, kad tokios prekės atspindi jo "aukštą" socialinį sluoksnį, nors dažniausiai sukuria būtent priešingą požiūrį...

Miglė Strumskytė Psichologija 2k. "Kultūriniai elgesio modeliai Vilniaus viešajame transporte"

Daugelis iš mūsų (ypač studentija) viešuoju transportu Vilniuje naudojasi kasdien. Rodosi gan įprastas dalykas: nueiname į stotelę, laukiame autobuso, įlipame į autobusą, jei pasiseka randame laisvą vieta, atsisėdame, nukeliaujame iš taško A į tašką B, išlipame iš autobuso ir keliaujame savais keliais. Bet viskas paprasta tik iš pirmojo žvilgsnio. Peržvelkime viską iš naujo.

Atėjus į autobuso stotelę, ypač jei joje tuo metu laukia daugybė žmonių, į akis pirmiausia krenta jų  išsidėstymas stotelėje. Vieni sukioja viešojo transporto tvarkaraščius, antri – žvalgosi į pusę iš kurios turėtų pasirodyti autobusas, tretieji nekantriai vaikštinėja pirmyn atgal, likusieji ramiai sėdi, šnekučiuojasi, skaito. Įdomiausia dalis prasideda, kai galiausiai pasimato autobusas. Tvarkaraščiai nebesukinėjami, vaikščiojantieji sustingsta, ramiai sėdėję – įsitempia: visi net prisimerkę bando tolumoje įskaityti koks gi autobusas atvažiuoja?

Jei autobusas pasirodo tinkamas, žmonės pradeda rikiuotis, kartais net prie pačio kraštelio rizikuodami būti numušti atvažiuojančio autobuso veidrodėlio. Atsistojus ar arčiau kelio priėjus pirmajam žmogus – įvyksta grandininė reakcija. Dabar jau visti stojasi ir akivaizdžiai ar dvejodami artėja link pirmojo žmogaus. Autobusui privažiavus jo laukia trys pulkai žmonių: prie priekinių durų dvejojantieji ar juos įleis ir pasiruošę kuo greičiau sprukti link antrųjų durų (aišku yra atvejų, kai žmonės užsispiria ir net pradeda belsti vairuotojui į duris, kad jas atidarytų). Prie antrųjų durų dažniausiai stoviniuoja vyresniojo amžiaus žmonės – bet tai anaiptol ne taisyklė. Trečiąsias duris okupuoja jaunimas. Durys atsidaro, palaukiama kol baigusieji kelionę išlips, ir visas tuntas žmonių ima veržtis į vidų. Kelionė prasideda (jos šįkart plačiau neaptarinėsiu).

Galiausiai artėjant kelionės tikslui, žmonės palieka jaukias vietas autobuse ir vėl prasideda panika. Kartais švelni ir vos pastebima, kartais desperatiška ir laukinė. Vieni ima klausinėti „ar kitoje stotelėje lipsit?“, kiti tiesiog braunasi link durų. Šioje kelionės dalyje pasitaiko nemažai konfliktinių situacijų, ypač jei transporto priemonė perpildyta. Dažnai kyla nepasitenkinimas, jaunimas sarkastiškai guodžia vyresnio amžiaus žmones kad išlips ir išleis juos, šie tuo tarpu nenusileidžia. Privažiavus stotelę norintieji išlipti išlipa, nauji žmonės įlipa. 

Visa tai kartojasi kiekvienoje stotelėje. Kasdien vis iš naujo. Taigi ne viskas taip paprasta. Kultūrinis žmonių elgesys viešajame transporte  plati tema, o aš paliečiau tik pačią ledkalnio viršūnę.