Dorota Bartoško, II kursas sociologija. Antropologinis išmaldos prašančių žmonių tyrimas

Turbūt jau ne kartą, Mielas Skaitytojau, eidami gatve esate sutikę elgetą, atsiklaupusį šalia bažnyčios arba tiesiog sėdintį gatvėje. Kokios emocijos lydi jus? Gal jūsų širdis krauju plūsta, kad yra žmonių tarp mūsų, kurie net duonos neturi? O gal elgetos erzina jus savo dykinėjimu tikintis, kad mana iš dangaus nukris? Tačiau čia ir dabar ne apie tai. Šioje nuotraukų analizėje apžvelgsime pastebėtą įdomų elgetos elgesio aspektą.

 

 

         Vieta – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia elgetos pasirinkta ne tik todėl, kad įstatymai neuždraudžia elgetauti prie bažnyčių, bet ir todėl, kad čia yra užsieniečių kaupimosi vieta, o jie yra dosniausi aukotojai.

Pirma nuotrauka – gėlių klomba, kurioje elgeta laiko paslėpęs išmaldos puodelį.

Prieš užimant tinkamą vietą prie bažnyčios išmaldai prašyti, puodelio šeimininkas ramentų pagalba lėtai juda prie gėlių klombos, kur ilgai netrukęs ištraukia paslėptą puodelį (prieš paimant puodelį šeimininkas įdėmiai apsižvalgė, ar niekas jo nestebi, todėl napavyko užfiksuoti šį veiksmąL). Antroje nuotraukoje matome, kaip laikydamas vien tik puodelį elgeta eina link bažnyčios. Sustoja prie vieno šalia bažnyčios esančių suoliukų. Ištraukia paslėptą laikraštį - trečia nuotrauka. Laukdamas, kol pasibaigs mišios ir atsiras pulkas potencialių aukotojų, puodelio šeimininkas atsisėda šalia likimo draugo ir užmezga pokalbį. Paskutinėje nuotraukoje matome, kad draugai nepalaiko tarpusavyje akių kontakto, puodelio šeimininkas yra nuleidęs galvą, o draugas žiūri į kitą pusę.
Pirmas kilęs klausimas: kam elgetai slėpti savo daiktus viešoje ervėje, o ne tiesiog pasiėmus juos su savimi? Juolab, kad nuotraukuose užfiksuotas asmuo greičiausiai nėra benamis.
Pastebėtas polinkis, atlikti daiktų, reikalingų išmaldai slėpimo veiksmą, gali būti traktuojamas kaip įprotis arba poreikis nubrėžti ribą tarp išmaldos prašymo ir asmeninio gyvenimo.