Evelina Dambinskaitė, II kursas, psichologija, Turgaviečių etnografija

            Savo tyrimo objektu pasirinkau mažą antakalnio turgavietę. Tiesą pasakius, dar niekada nejaučiau tokios didelės baimės fotografuoti. Pasiekusi turgelį nežinojau ko griebtis, galiausiai sukaupusi drąsą paprašiau trijų pardavėjų leidimo jas nufotografuoti. Deja,  jos kategoriškai atsisakė, nepaisant to, jog aš paaiškinau fotografijos tikslą ir savo siekius. Moterys tiesiog pasiūlė man fotografuoti jaunus, gražius žmones. Manau, šitoje situacijoje galima teigti, jog moterys nesijaučia visavertės, galbūt nėra ir laimingos, o pasitikėjimo savimi tikrai trūksta. Jų žodžiuose buvo girdėti kuklumas, pyktis, gėda, priekaištas sau. Joms buvo sunku palaikyti akių kontaktą su manimi, mačiau, kaip jų galvos linksta nuo manęs. Pati jaučiausi ganėtinai nemaloniai. Supratau, jog jų neperkalbėsiu. Atsiprašiau už sutrukdymą, palinkėjau geros prekybos ir nuėjau toliau. Akį patraukė senyvo amžiaus moterėlė. Pasitikau ją su šypsena ir, mano laimei, gavau šypseną atgal J Atsargiai užkalbinau ją, pradėjau aiškinti situaciją ir kiek išsigandau, kai išvydau jos išsipūtusias akis. Pasirodo, ji rusakalbė. Apsidžiaugiau, jog pagaliau mokykloje įgytos rusų kalbos žinios pasitarnaus gyvenime. Taigi, pradėjau su ja kalbėti rusiškai. Moteriškė mielai sutiko nusifotografuoti, negana to, paprašė ir parodyti nuotraukas. Iš fotografijos galima pasakyti, jog moterėlė labai paprasta, greičiausiai nebuvo lepinta gyvenimo. Išvaizda, rūbai rodo, kad pinigų stinga, o ir darželis pas ją trubūt nedidelis. Turgelyje ji prekiavo tik burokais ir pupomis. Nesunku pastebėti jos skurdoką prekyvietę (turbūt nė kvadratinio metro neužimtų). Suvertos rankos rodo moterėlės kuklumą, susikaustymą ir, manau, gerą širdį. Jos veidas nusėtas raukšlių, o rankos mačiusios darbo. Galima spėti, jog gyvenimas jos nebuvo lengvas.

    Taigi, nusipirkau kuokštą burokų ir jau norėjau eiti, bet mane užkalbino šalia sėdėję prekeiviai. Jie patys pasisiūlė nusifotografuoti vieni, o paskui pakvietė ir mane į kadrą. Fotografijoje turėtų matytis, jog vyrukas nebuvo visai blaivus. Galėjau užuosti alkoholio kvapą, o ir kalba šiek tiek vėlėsi. Vis dėlto, nusiteikęs jis buvo linksmai ir geranoriškai. Ir kompanijos aplinkui pakankamai (nuotraukoje kitų nesimato, nes fotografuotis būtų leidę tik už butelį degtinės). 

        Rodos, visi iš to paties katilo. Sėdi visą dieną, parduodi kelis kibirėlius grybų ir eini į „Rygą“ nusipirkti alaus. Matomai, yra žmonių, kuriems toks gyvenimo būdas priimtinas. Tik kyla klausimas, kas paskatina tokį gyvenimo budą?