Gabija Bužinskaitė, P2, "Kultūriniai elgesio modeliai Vilniaus viešajame transporte"

 Miestas. Žmonių įvairovė. Judėjimas. Ne, nuolatinis lėkimas ir bandymas suspėti laiku, todėl natūraliai kylantis pyktis ant nerangaus vairuotojo, ypač, jei tai yra moteris. Grūstis. Nepažįstamojo alsavimas į nugarą. Nosį raukiantys kvapai. Murmėjimo, muzikos, telefoninių pokalbių, ginčų, šūksnių, rytinių laikraščių šiurenimo simfonija. Pirties efektas vasarą. Aprasoję ir apledėję langai šaltuoju metų periodu.
Greičiausiai tai perskaitę susidarote tokią pat asociaciją kaip ir daugelis besinaudojančių viešojo transporto paslaugomis. Kyla nepasitenkinimas egzistuojančiu niekam tikusių žmonių etiketu autobusuose, troleibusuose, norisi kažką keisti, bet... nėra kitos išeities ir vis tiek tenka skirtingus miesto kraštus pasiekti viešojo transporto pagalba. Tačiau baikime skųstis! Аr bent kartą keliaudami ir matydami tokį vaizdą susimąstėte, pagalvojote, kaip jūs kelionės metu sąveikaujate su kitais keleiviais? Kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip? Ar bandėte pagalvoti, ką jie mąsto, kai stiklinėmis akimis žiūro pro langą...?
Vienos kelionės metu pagavau save galvojant, jog niekad nesu specialiai pagalvojus apie kitus keleivius, tik matydavau jų liūdnus, surūgusius, pavargusius, visad nužiūrinčius ir labai retai džiaugsmingus veidus, o po to pagalvodavau "Kokio velnio mes (lietuviai) visad būnam liūdni? Kodėl negalime įlipę nusišypsoti ir bent trumpam pakelti nuotaikos aplinkiniams, visai nepažįstamiems žmonėms...?". Kita mano įžvalga, ko gero anksčiau giliai tūnojusi kažkur pasąmonėje, pagaliau susiformavo į (probleminį) klausimą - kodėl žmonės viešajame transporte, vietoje, kur niekaip neišvengsi vienokio ar kitokio kontakto su kitais žmonėmis, vis tiek bando pasislėpti, atsiriboti ir kitaip išvengti žmonių? Įkeltos tik kelios nuotraukos iš daugybės tokių pačių matytų situacijų - tai bandymas paversti šį klausimą į platesnę diskusiją. Tiesa, užduotis užfiksuoti keleivių elgesį - labai įdomi. Tačiau iškilo abejonių dėl etikos taisyklių laikymosi - buvo tikrai labai nesmagu paslapčia fotografuoti žmones (net ir būnant už jų nugarų)... Deja, tai matosi nuotraukų kokybėje, už ką aš labai atsiprašau. 

Žmonės sėdi po vieną, stengiasi išvengti akių kontaktais su aplinkiniais.

Šįkart stebėjau, kaip ir kur žmonės atsisėda įlipus į transporto priemonę.

 Iš nuotraukų matyti, jog jei tik yra galimybė, keleiviai renkasi vietas vienam asmeniui, jei dvi sėdynės yra šalia, o ten jau sėdi vienas žmogus, būtinai atsisės į kitą dvivietę sėdynę. Ir dar būdinga ne stovėti (net jei ir yra laisvų vietų), o atsisėsti kuo toliau nuo kitų, į skirtingus autobuso/troleibuso kampus ir pakraščius.
 

Nuotrauka daryta mikroautobuse. Kaip matome, sėdėjimo išsidėstymas toks pat.

 

Taigi, kiekvieną raginu, jei tik pasitaikys proga pasinaudoti viešuoju transportu, pastebėti, kaip žmonės elgiasi kelionės metu, ir pabandyti pasamprotauti, kokios tokio elgesio priežastys. :)