Kristina Rūkaitė, II kursas, sociologija, antropologinis išmaldos prašančių žmonių tyrimas.

Išmaldos prašantys žmonės – pastebimi, tačiau dažnai sąmoningai ignoruojami. Galbūt todėl, kad dauguma žmonių nulenkia ar pasuka galvas juos pamatę, susidaręs įspūdis, jog taip elgtis turėtų ir išmaldos prašantieji – susigūžę ir galvas nulenkę tupėti, vengti pakelti akis, tarsi jaustų gėdą. Tačiau atidžiau stebint imasi rodytis gerokai kitaip – šie žmonės anaiptol nebijo ir nevengia akių kontakto su praeiviais, nuolat dairosi, tarsi visada išlieka „budrūs“. Mėginant įamžinti šiuos žmones fotografijose, apskritai susidarė įspūdis, jog jie „mato viską“. Žinoma, tai menka užuomina į nesijautimą „prastai“ ar „kitaip“ negu visi, tačiau prie tokio įspūdžio susidarymo prisideda ir itin viešos vietos pasirinkimas (pavyzdžiui, Aušros vartų ar Gedimino prospekto). Šie išsireiškimai neabejotinai dviprasmiški, nes išmaldos prašančius žmones iš minios skiria gestai, kūno pozicijos, apranga, tarsi teigiantys „esant reikalą“ užsiimti tuo ir ten, kur jie tuo užsiima, todėl ir galvos nuleidimo, akių slėpimo nebuvimo priežastis gali būti būtent tai. Belieka toliau mėginti pažinti ir suvokti šių žmonių poziciją iš jų pačių požiūrio taško.