Daugelis iš mūsų (ypač studentija)
viešuoju transportu Vilniuje naudojasi kasdien. Rodosi gan įprastas dalykas:
nueiname į stotelę, laukiame autobuso, įlipame į autobusą, jei pasiseka randame
laisvą vieta, atsisėdame, nukeliaujame iš taško A į tašką B, išlipame iš
autobuso ir keliaujame savais keliais. Bet viskas paprasta tik iš pirmojo
žvilgsnio. Peržvelkime viską iš naujo.
Atėjus į autobuso stotelę, ypač
jei joje tuo metu laukia daugybė žmonių, į akis pirmiausia krenta jų išsidėstymas stotelėje. Vieni sukioja viešojo
transporto tvarkaraščius, antri – žvalgosi į pusę iš kurios turėtų pasirodyti
autobusas, tretieji nekantriai vaikštinėja pirmyn atgal, likusieji ramiai sėdi,
šnekučiuojasi, skaito. Įdomiausia dalis prasideda, kai galiausiai pasimato
autobusas. Tvarkaraščiai nebesukinėjami, vaikščiojantieji sustingsta, ramiai
sėdėję – įsitempia: visi net prisimerkę bando tolumoje įskaityti koks gi
autobusas atvažiuoja?
Jei autobusas pasirodo tinkamas,
žmonės pradeda rikiuotis, kartais net prie pačio kraštelio rizikuodami būti
numušti atvažiuojančio autobuso veidrodėlio. Atsistojus ar arčiau kelio priėjus
pirmajam žmogus – įvyksta grandininė reakcija. Dabar jau visti stojasi ir
akivaizdžiai ar dvejodami artėja link pirmojo žmogaus. Autobusui privažiavus jo
laukia trys pulkai žmonių: prie priekinių durų dvejojantieji ar juos įleis ir
pasiruošę kuo greičiau sprukti link antrųjų durų (aišku yra atvejų, kai žmonės
užsispiria ir net pradeda belsti vairuotojui į duris, kad jas atidarytų). Prie
antrųjų durų dažniausiai stoviniuoja vyresniojo amžiaus žmonės – bet tai
anaiptol ne taisyklė. Trečiąsias duris okupuoja jaunimas. Durys atsidaro,
palaukiama kol baigusieji kelionę išlips, ir visas tuntas žmonių ima veržtis į
vidų. Kelionė prasideda (jos šįkart plačiau neaptarinėsiu).
Galiausiai artėjant kelionės tikslui, žmonės palieka
jaukias vietas autobuse ir vėl prasideda panika. Kartais švelni ir vos
pastebima, kartais desperatiška ir laukinė. Vieni ima klausinėti „ar kitoje
stotelėje lipsit?“, kiti tiesiog braunasi link durų. Šioje kelionės dalyje
pasitaiko nemažai konfliktinių situacijų, ypač jei transporto priemonė
perpildyta. Dažnai kyla nepasitenkinimas, jaunimas sarkastiškai guodžia
vyresnio amžiaus žmones kad išlips ir išleis juos, šie tuo tarpu nenusileidžia.
Privažiavus stotelę norintieji išlipti išlipa, nauji žmonės įlipa.
Visa tai kartojasi kiekvienoje
stotelėje. Kasdien vis iš naujo. Taigi ne viskas taip paprasta. Kultūrinis
žmonių elgesys viešajame transporte
plati tema, o aš paliečiau tik pačią ledkalnio viršūnę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą