 |
| 1 nuotrauka |
 |
| 2 nuotrauka |
 |
| 3 nuotrauka |
 |
| 4 nuotrauka |
Laikydama rankose mobilųjį telefoną, kuris ir buvo mano fotografavimo priemonė, jaučiau viduje vis kylančią įtampą ir susivaržymą. Žinojau, kad vos iškelsiu jį į viršų, ar kaip kitaip išsiduosiu, kad mano tikslas su juo ne privačias sms žinutes rašyti, tuoj pat sukelsiu aplinkinių pasipiktinimą. Dar nespėjus nieko užfiksuoti, jau išvydau nepasitenkinimą pagyvenusios moters veide – ji, matyt, pastebėjo mano smalsų tyrinėjąmą žvilgnį, beklaidžiojantį ties autobuso keleiviais. Greitai užplūdęs gėdos jausmas greičiausiai buvo dar švelni bausmė už tokį viešojo transporto įprastinių normų pažeidimą.
Nebereikia stebėtis, juk pirma svarbi viešojo transporto taisyklė – kuo mažiau kontakto su nepažįstamu žmogumi. Tai ypač aiškiai matyti pirmoje nuotraukoje. Nors troleibuse susibūrė nemažai žmonių, dauguma jų sėdi ir stovi tylūs, susimąstę, galva pasukta į šoną, žvilgsniai nukreipti į langą, toliau nuo kitų keleivių. Nuotraukose matome labai įvairaus amžiaus žmonių: ši norma galioja visiems - tiek jauniems, tiek seniems. Ketvirtoje nuotraukoje matome vaikiną, kuris nuo kitų atsiribojo ne tik žvilgsniu, bet ir klausydamasis muzikos per ausines – irgi dažnai pasitaikantis atvejis.
Nors socialinis kontaktas viešajame transporte ir yra apribotas, tačiau atsitiktinis fizinis kontaktas su nepažįstamu žmogumi tam tikrose situacijose yra visiškai toleruojamas. Trečioje nuotraukoje matome, kaip tuo pačiu metu iš troleibuso belipančios moterys – jauna ir pagyvenusi, netyčia susilietė viena su kita. Jei tai būtų nutikę kokioje nors kitoje erdvėje, ypač ne tokioje apribotoje, situacija sukeltų pasipiktinimą. Tačiau troleibuse, kur nuolat veikia inercijos dėsniai arba susispiečia daugybė vos sutelpančių žmonių, netyčinis prisilietimas prie kito žmogaus yra ne tik kad toleruojamas, bet ir visiškai ignoruojamas.
Kita nuotraukose pastebima tendencija – savitas įvairių nešulių laikymo būdas. Pastarieji, ar tai būtų rankinė, ar portfelis, ar kuprinė, ar maišas, kaip matome iš nuotraukų, dažniausiai (jei tai įmanoma ir svoris ne per didelis) pasidedami ant kelių. Tai pakankamai intymi vieta, kurią žmogus gali nuolat jausti ir įsitikinti, kad jo nešamas turtas niekur nedingo ir yra saugus. Įdomu ir tai, kaip plaštakos uždedamos ant šių daiktų – arti viena kitos, arba viena ant kitos (ypač gerai matosi antroje nuotraukoje). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tokia rankų pozicija nuolanki, primena bažnyčioje maldai sudėtas rankas. Matyti kito žmogaus rankas – reiškia matyti, kad jose nėra jokio pavojingo daikto, jos nesuspaustos į kumščius, vadinasi, natūraliai kyla saugumo jausmas. Tačiau viešojo transporto aplinkoje šis saugumas maskuoja tikrąją gynybą. Tariamas nuolankumas veikiau skirtas parodyti kitiems ir tuo pačiu kuo geriau apsaugoti savo brangų turtą, ant kurio rankos ir yra uždėtos.
Kelis kartus skaičiau keleivių taisykles, iškabintas autobuso priekyje – apie šias normas ten nė neužsiminta. Ir vis dėlto, visi viešojo transporto keleiviai sutartinai jų laikosi, nė nesusimąstydami, kad tokios apskritai egzistuoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą